Sėkmės istorijos
Reginos istorija

Mūsų MAMUTĖ nuostabi, nuostabi, pati NUOSTABIAUSIA!
Tėvelis nuo pat jaunų dienų sirgo, tad ji ne tik už jį ir visus vyriškus darbus padarydavo, bet ir mus, 3 mergaites, visų visokiausių darbų ir rankdarbių išmokė.
Yra vienas unikalus dalykas, kurį dabar tikrai supratau - ji vienintelis mano sutiktas žmogus šiame žmogus pasaulyje, kuris NIEKADA NEPAVARGSTA!
O tingėjimo jausmo ir mes išmokytos nežinoti.
Ji mus išmokė PADĖTI KITAM, AUKOTI, jei to reikia.
Dėkui jai ir už tai, kad mums įskiepijo supratimą, kad maistas turi būti pagamintas LABAI ŠVARIAI ir ESTETIŠKAI PATIEKTAS.
Jau gal nuo penkerių kartu su ja darbavausi virbalais - ji išmokė mane megzti visokiausių raštų, modelių, kaip mezginius pataisyti, iš vieno pagaminti kitą... Net peltakiuoti išmokė.
Mama, siuvėja savamokslė, net paltus išeiginius sau ir mums, kailinukus iš savo augintų triušių anūkams pasiūdavo.
Ir aš netoli nuo jos nuriedėjau. - mokyklos išleistuves atšokau su savo pasisiūta suknele, pamerginės suknelės irgi visos savo pačios siūtos buvo. O kur dar megztinių, kepurių, pirštinių, kojinių, net tapkių. savadarbių krūvos studijų ar vėlesniais laikais... KŪRYBIŠKUMO juk mane mama buvo išmokiusi.
Kai buvau studentė, labai aktyvi patriote buvau - juk atgimimas tuomet kunkuliavo. Ir čia mamytes mokslai peltakiuoti, siuvinėti ir siūti labai pravertė.
VISĄ TAUTINĮ KOSTIUMĄ PASISIUVAU IR IŠSISIUSIVINĖJAU PER PARĄ, dainuojančios revoliucijos veiksmo pakerėta.:)
Kai dainavau pasipuošusi tuo, iš mamos austų audinių, pačios siūtu tautiniu kostiumu pasirėdžiusi Vilniaus atgimimo renginiuose, visuomet ne tik mano balsas, bet ir širdis dainuodavo dėkingumo giesmę mamai už tai, kad adatą bei senutę siuvimo mašiną valdyti mane taip puikai išmokė.
Mama vis sakydavo ir tebesako - DEVYNIS KARTUS ATMATUOK, o DEŠIMTĄ KIRPK.
Bet aš labai nekantri buvai, tiek kartu nematuodavau...
Tuomet ji mokydavo - KLAIDAS GALIMA IR PRIVALOMA IŠTAISYTI.
Ir tai būdavo nuostabiausia - kartais, tas pataisytas gaminys, netgi gražesniu tapdavo, už planuotąjį, pirminį.
Tas taisymo menas labai pravertė kai vaikus auginau. Tuomet drabužiai buvo deficitas, o mano vaikai lakstė neapdriskę - spalvingomis savadarbėmis aplikacijomis papuošti - niekas nežinojo, kad koks zuikis ar meškinas slepia didelę skylę, ar neišsplaunamą dėmę.
Savo, vyro džinsus, ar kitus drabužius dar ir dabar kartais taip restauruoju.:) Juk KŪRYBOS DŽIAUGSMAS TOKS SALDUS, man, kaip ir mamutei.:)
Taigi, PATAISYTI TAI, KAS NEPATAISOMA - yra pati puikiausia mamos duota gyvenimo ir išgyvenimo pamoka. Neapsakoma dėkinga mamytei aš už jas.:)
Dabar jau motušėlė senute, bet vistiek turiu ko iš jos pasimokyti. Norint, kad visa šeima sugužėtų, reikia prikepti tai pyragų krosnyje, tai bandų dzūkiškų, tai cepelinų puodą privirti. Visus tradicinius, senovinius patiekalus išmokau iš jos gaminti, nors pradžioje atrodydavo, neįmanoma: paruošti skilandžius, dešras, lašinius, gaminti cepelinus, kugelius, ,,kleckus'', ,,svilbikus'', dzūkiškas bandas, ,,perlinius'' vėdarus, net kraujinius vėdarus, juką, ar mielinį pyragą.:) Dėkinga labai mamutei už tai, kad nuo vaikystės mokė suktis virtuvėje..